Dažnoje sodyboje ar dabar jau – tik sodybvietėje auga galingi ąžuolai, kurių kiekvienas turi savo istoriją. Sodindamas medį žmogus nesiekė materialios naudos, tiesiog intuityviai jautė, kad medis kuria jaukią ir švarią aplinką, teikia jėgų, stiprina sveikatą. Dabar gyvo medžio vertė keleriopai didesnė. Augantis medis neutralizuoja taršą, kurią žmogus šiais laikais turi perleisti per savo organizmą. Miškas, vanduo ir oras dėl stulbinančiai nesubalansuotos to paties žmogaus veiklos smarkiau nei paprastai teršiami žmogaus organizmui pavojingomis medžiagomis. Antra vertus, stulbina trumparegiškumas, medyje matant tik eurą ar litą. Gyvas medis pinigo nedaro. Čia ir prasideda medžio ir žmogaus nelaimė. Medienos verslas ima viršų. Miškininkų gyvenime taip pat. Mosavimą kirviu miškuose reikia stabdyti.

Nuo pirmosios ES paramos skyrimo praėjus daugiau kaip penkeriems metams ir artėjant atsiskaitymo už įveistus miško želdinius laikotarpiui, ne vienas dėl želdinių kokybės sunerimęs žemės savininkas pastaruoju metu kreipiasi į valdžios  institucijas. Baugina susidariusi situacija: miškas įveistas pagal nepigiai kainavusį Miško želdinimo ir žėlimo projektą, patvirtintą miškų urėdijos antspaudu, su rangovais atsiskaityta laiku ir sąžiningai, gerai įvertinti miško želdinimo darbai, tačiau vėliau atliktos želdinių apskaitos rodo, kad atskiros medžių rūšys žuvo, atliktų darbų rezultato nėra.

Šiandien galima kalbėti apie dvi sklypinės miškų inventorizacijos (SMI) tobulinimo kryptis, kitoms dar reikia laiko „subręsti“ (turiu omenyje medynų inventorizaciją lazerinio skenavimo „Lidar“ technologija). Pirmoji, kuriai vis dar daugelis miško taksatorių ir miškininkų „jaučia simpatiją“ – „reabilituoti“ atskiro medyno inventorizavimo kampinio matavimo barelių pagalba idėją, antroji – kombinuoti (integraliai naudoti) vizualinius sklypų inventorizavimo metodus su brandžių medynų visumos inventorizacija atrankos metodu.

Privačių miškų vaidmuo medienos rinkoje, šalies ekonomikoje ir gamtosaugoje nuolatos auga tiek didėjant grąžinamų miškų plotams, tiek aktyvėjant miško savininkams. Koks gi yra privačių miškų potencialas, kaip jis išnaudojamas?

Justinas Urbanavičius – vienas iš jaunesnių Lietuvos Respublikos Seimo narių, jam dar nėra trisdešimties. Prieš trejus metus apsigynė magistro laipsnį Lietuvos žemės ūkio akademijoje, dirbo eiguliu, girininko pavaduotoju. Dabar – Aplinkos apsaugos komiteto narys. Tykus, ramus, galbūt nelabai pastebimas tarp kitų jaunųjų kolegų, neišsišokantis ir labai darbštus. Jis – vienintelis miškininkas šios kadencijos Seime ir bene vienintelis, kuris išties supranta miškams gresiančius pavojus ir miškininkams kylančias problemas. Seimo narį Justiną Urbanavičių kalbino žurnalo „Miškai“ bendradarbė Audronė Lašaitė.

    Vis dažniau tenka išgirsti pamąstymus, kad miškų ūkis atsigauna. Kyla medienos kainos, paklausa, gerėja miškų sektoriuje dirbančių žmonių nuotaikos...

     Tačiau.. . Problemų nemažėja. Sunku miško rangovams ir transportininkams, nes darbų įkainiai vis dar tokie pat maži,  kai kur nuo naujų metų pradžios net sumažinti. Didžiuliai rangovų ir transportininkų nuostoliai dėl įsiskolinimo bankams. Eesant tokiems darbų įkainiams  be galo sunku vežti „išsipūtusių paskolų„ naštą. Nauji viską naikinantys valdžios „pagimdyti“ mokesčiai, nepaprastai sunkiai prieinama ES parama ir aišku labai keistas mūsų valdžios požiūris į atsigaunantį miškų ūkį..

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų institute, Dubravos,  Veisiejų bei Šilutės miškų urėdijose pavasarį lankėsi grupė miškininkų iš Latvijos – „Latvijas Valsts Meži“ (Latvijos valstybiniai miškai) padalinio „Sėklos ir augalai“ direktorius G. Grandans, Latvijos valstybinio miškų tyrimo instituto „Silava“ mokslininkas dr. K. Liepinš, „Latvijas Finieris“ kompanijos valdybos pirmininkas Z. Bacans ir kiti.

  Simonas Daukantas veikaluose “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių” ir “Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”, aprašydamas senąjį kalendorių, pirmąjį metų mėnesį vadina sijkiu. Taip pat  rašoma ir pirmuosiuose L. Ivinskio metskaitliuose. Sijkis minimas ir XVI–XIX a. žodynuose, XIX a. kalendoriuose jis žymi dvyliktą mėnesį. Dabar šis žodis verčiamas siekiu (tai paskutinis mėnuo, žymintis pasiektą metų pabaigą. Jei tai buvo pirmasis metų mėnuo, jį galima aiškinti kaip siekį  sulaukti naujų metų pabaigos).