998_ban_pusbroliai_468x60
Projekto nariams
» Senasis dizainas

 

 

Dienos nuotrauka
Img?dir=public%2fimages%2fphotos&size=150&src=fq2ydq275u_16
Medienos likučių žemėlapis
Partneriai

 

 

 

 

 

Naujienų prenumerata
:

Ar tikrai mokslininkai atsakingi, kad Aplinkos ministerijos stalčiuose dūla miškų mokslas?

Dr. EDGARAS LINKEVIČIUS, ASU Miškų ir ekologijos fakulteto Miškotvarkos ir medienotyros institutas

linkevicius 

Dr. Nerijus Kupstaitis straipsnyje „Atotrūkis tarp mokslinių tyrimų ir miško politikos“ („Mūsų girios“, 2016/12) išreiškė mintį, kad „reikia gerinti sąveiką ir bendradarbiavimą tarp miškų politikos tyrėjų ir miškų politikos sprendėjų“.  Iš tiesų turbūt reikėtų sutikti, kad bendrąja prasme ryšys tarp mokslininkų, vienaip ar kitaip susijusių su mišku, ir Aplinkos ministerijos yra gana silpnas. Bendradarbiavimas galėtų ir turėtų būti intensyvesnis. Dėl tokios padėties galbūt galima kaltinti ir pačius mokslininkus dėl jų pasyvumo ar dėl niekam tikusių mokslinių darbų rezultatų, kurie tik puošia ministerijos stalčius. Tačiau priežasčių yra ir daugiau, kai kurios jų kyla iš ministerijos pusės. Plačiau norėčiau  paanalizuoti  tris priežastis: mokslui skiriamą finansavimo dydį iš Bendrųjų miškų ūkio reikmių programos, mokslinių temų nusavinimą ir

paraiškų bei pasiūlymų vertinimą.

 

Mokslo finansavimas iš Bendrųjų miškų ūkio reikmių programos

 

Aplinkos ministro 2016 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. D1-95 paskirstomos lėšos, susikaupusios šioje programoje. Nuo 2015 m. sausio 1 d. visiems šalies miškų valdytojams nustatyti privalomieji 5 proc. atskaitymai. Taigi, 2016 m. vasario 11 d. buvo paskirstytas 8,7 mln. eurų programos pyragas (1 pav.): 5343,3 tūkst. eurų (61 proc. lėšų) skirta Valstybinei miškų tarnybai ir jos organizuojamiems projektams įgyvendinti; 1587 tūkst. eurų (18 proc.) – Generalinei miškų urėdijai ir jos organizuojamiems projektams įgyvendinti. Dar 10 proc. programos lėšų skirta miško kelių remontui, 6 proc. – kitoms reikmėms,  3 proc. – privačių miškų savininkams konsultuoti ir 170 tūkst. eurų (70 tūkst. eurų paliekant rezerve) – mokslo reikmėms, kas sudaro vos 2 proc. nuo viso pyrago.

 

 

1 pav.  Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos lėšų paskirstymas aplinkos ministro 2016 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. D1-95

 

Natūraliai kyla klausimas, ar investavusi 170 tūkst. eurų Aplinkos ministerija gali tikėtis visaverčio mokslo, kuris, kaip šviesos žiburys gilią naktį, vestų mūsų miškų ūkį į mokslu ir technologijomis grindžiamą XXI amžių? Realiai už tokią sumą galima būtų įvykdyti nebent vieną didesnį projektą, kuriame vienerius metus dirbtų 3-4 mokslininkai. Jei projektas truktų trejus metus, kaip dažnai būna su didesniais nacionalinės svarbos projektais, realiai būtų įdarbinti 1-2 mokslo darbuotojai. Pažymėtina, kad pernai vien tik ASU Miškotvarkos ir medienotyros institutas pateikė paraiškų už daugiau kaip 600 tūkst. eurų. O kur dar paraiškos, pateiktos viso ASU Miškų ir ekologijos fakulteto, LAMMC Miškų instituto, KMAI kolegijos ar privačių įmonių?  Taigi, tie 170 tūkst. eurų tėra lašas jūroje. Tiek investuojant galima tikėtis tik labai fragmentuoto mokslo, grindžiamo asmeniniu ten dirbančiųjų pašaukimu. Iniciatyva iš tyrėjų pusės yra. Bet ar ji bus remiama ir plėtojama, priklauso nuo Aplinkos ministerijos.

Norint, kad situacija iš esmės keistųsi, mokslui skiriama dalis turėtų didėti ne procentiniais punktais, o kartais. Aplinkos ministerijai dėl Bendrųjų miško ūkio reikmių finansavimo programos įgyvendinimo priekaištų yra pareiškusi ir Valstybės kontrolė (2016 m. rugsėjo 27 d. Nr. VA-P-20-7-13). Ši institucija nustatė, kad „didžioji dalis programos lėšų (iki 50 proc.) paskirstyta ir panaudota ministerijai pavaldžių institucijų (GMU ir VMT) valdymo išlaidoms, tačiau valstybinių ir privačių miško valdytojų sumokėti mokesčiai turėtų būti naudojami miškų būklei gerinti“ (1 audito išvada). Pasak Valstybės kontrolės, „priedai, vienkartinės išmokos, pašalpos Valstybinės miškų tarnybos ir Generalinės miškų urėdijos darbuotojams buvo mokami laikantis teisės aktų“, tik kaip su tomis bendrosiomis miško reikmėmis ir strateginiais tikslais?

Atrodytų, kad programos fondas yra pilnai išnaudojamas. Tačiau vėl taip nėra. Valstybės kontrolės teigimu,  „kasmet nepanaudojama didžioji (apie 50 proc.) programos lėšų dalis“ (3 audito išvada), o „nepanaudotas lėšų likutis nuo 2013 metų iki 2015 metų išaugo du kartus, t. y. nuo 5,5 mln. eurų iki 12,1 mln. eurų. Kai biudžetiniais metais nuolat lieka nepanaudojamų lėšų, tai rodo, kad valstybės biudžeto lėšos naudojamos ne pačiu efektyviausiu būdu, finansavimas nėra perskirstomas tarp programos priemonių“. Galiausiai dėl prasto programos fondo administravimo Valstybės kontrolė apskritai kelia klausimą dėl šio fondo reikalingumo.

„Kai mokesčių pagrindu yra formuojama programa, kurios paskirtis yra finansuoti bendrąsias miškų ūkio reikmes, tokios išlaidos, kaip biudžetinių įstaigų valdymo išlaidos, neturėtų būti priskiriamos prioritetinėmis. Esant tokiam programos lėšų paskirstymui, kyla abejonių dėl programos tolesnio vykdymo ateityje tikslingumo, nes paprastai tokios programos skiriamos strateginiams tikslams įgyvendinti, o ne valdymo išlaidoms finansuoti“. Mano supratimu, fondas yra reikalingas vien jau dėl to, kad kai kurias problemas galima ir reikia spręsti bendrai. Tačiau tai daryti reikia atsakingai.

Pastaruoju metu Lietuvoje tapo įprasta dairytis pas kaimynus latvius ir šio bei to iš jų pasimokyti. Man buvo įdomu paanalizuoti, kiek Latvijos valstybinių miškų valdytojai „Latvijas valsts meži" skiria finansavimo miškininkystės mokslui. Paaiškėjo, kad „Latvijas valsts meži" 2016 m. skyrė 882009 eurų, o Žemės ūkio ministerijos paskelbtų konkursų bendra suma buvo 1578304,37 eurų. (http://www.vmd.gov.lv/mezi/jaunumi/pieskirtais-finansejums).

Todėl kyla klausimas, kada pavysime kolegas iš Latvijos, kai jų finansavimas miškininkystės mokslams iš atitinkamų programų yra 8 kartus didesnis nei mūsų?

 

Mokslinių temų nusavinimas

Remiantis Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos suvestine (nuo 2016 11 12  Nr. D1-349 iki einamųjų kalendorinių metų liepos 15 d.), Aplinkos ministerijos reguliavimo sričiai priskirtoms įstaigoms ir įmonėms, savivaldybėms šios ministerijos Miškų departamentas išsiuntė kvietimą raštu teikti paraiškas. Paraiškas galėjo teikti ir miškų urėdijos, privačių miškų savininkų organizacinės struktūros, kiti pareiškėjai (išskyrus atskirus fizinius asmenis). Tyrėjas taip pat gali pateikti paraišką mokslo įstaigai, kurioje visos paraiškos yra apjungiamos. Be to, tyrėjas gali pateikti idėją miškų urėdijai ir jos vardu, Generalinei miškų urėdijai pritarus, teikti paraišką Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programai. Abiem atvejais, jeigu paraiška bus atrinkta, jai skelbiamas viešasis konkursas. Pareiškėjas jame gali dalyvauti, tačiau nebūtinai laimėti. Gali atsitikti (kaip dažnai būna), kad konkursą laimės kas nors kitas, pasiūlęs mažesnę kainą. Atrodytų viskas logiška ir teisėta: atrinkta paraiška, surengtas viešasis konkursas, laimėtoju tapo pasiūlęs mažiausią kainą. Tačiau, kaip su idėjos autoryste?

Žiūrint iš tyrėjo pusės, idėjos generavimas kartais užtrunka daug ilgiau nei jos įgyvendinimas. Kartais reikia atlikti daug ir ilgalaikių tyrimų, kol ta idėja suformuluojama. Tai idėjai pilnavertiškai įgyvendinti reikia ir atitinkamų finansinių ir intelektinių resursų. Taigi, čia slypi keletas pavojų. Pirmas – tyrėjas tiesiog praras savo idėją, antras – tą idėją kas nors kitas įgyvendins atmestinai (dažnai tikslas būna tik pinigų įsisavinimas) ir faktiškai sužlugdys. Konkurencija yra būtina. Tačiau idėjos autorystė negali būti ignoruojama, kaip yra dabar. Joks mokslininkas nerizikuos pateikti savo geriausią idėją konkursui, jausdamas, kad ji gali būti legaliai pavogta. Manau, būtų logiška, kad konkretus asmuo ar asmenų grupė pateiktų projektą, kuris būtų vertinamas ir toliau konkuruotų su kitų autorių projektais. Jeigu jis būtų atrenkamas, finansavimas būtinai būtų skiriamas projekto autoriams, kaip tai daroma Lietuvos mokslų tarybos organizuojamuose konkursuose.

Taigi, norint skatinti mokslininkų ir Aplinkos ministerijos bendradarbiavimą, tiesiog būtina mažinti biurokratines kliūtis, susijusias su dalyvavimu Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programoje, ir užtikrinti, kad idėjos autorystė tikrai bus apsaugota.

 

Paraiškų bei pasiūlymų vertinimas bei svarstymas

Teisės aktu nustatyta, jog paraiškų vertinimą atlieka Miškų departamentas ar kitas Aplinkos ministerijos padalinys. Nors vertinimas atliekamas pagal 3 priede pateiktus kriterijus, lieka neaišku, kodėl pats vertinimas, ypač mokslinių darbų, yra patikėtas išskirtinai Miškų departamentui. Kodėl nesistengiama įnešti daugiau skaidrumo, įtraukiant nepriklausomus ekspertus, suformuluoti aiškius atrankos kriterijus? Gali būti, kad Miškų departamento specialistai atrenka tikslingiausias paraiškas, bet taip pat gali būti, kad atmeta ir labai perspektyvias strateginiu atžvilgiu paraiškas. Reikėtų nepamiršti, kad dažnai mokslinės paraiškos būna gana siauros, reikalaujančios labai specifinių žinių, kurios įgyjamos tik ilgai ir detaliai atliekant mokslinius tyrimus toje srityje.

Be to, pats mokslas turi būti laisvas ir visa apimantis, kad gimtų generuojamos idėjos, kurios ateityje bus labai perspektyvios. Tik tada toks mokslas duotų didžiausią naudą mūsų valstybei. Manyčiau, kad mokslo negalima siaurai suorientuoti tik į Miškų departamento ar miškų urėdijų poreikius ar norus, kurie dažnai kyla ir iš įvairių tarpusavio draugysčių ar bičiulysčių.

Paraiškų vertinimas turėtų būti viešas. Manau, kad nebūtų sunku surasti tinkamas patalpas Aplinkos ministerijoje, LAMMC Miškų institute, ASU ar kur kitur. Tada reikėtų sudaryti vertinimo komisiją iš Aplinkos ministerijos, mokslo, galbūt ir miškų pramonės atstovų. Sukviesti visus norinčius ir leisti jiems pristatyti savo darbus. Viešos diskusijos metu būtų galima atsijoti svarbiausius darbus, taip pat generuoti ir keistis savo idėjomis. Skatinti inovacijas miškų sektoriuje, bendradarbiavimą tarp institucijų. Toks viešas procesas būtų daug skaidresnis, negu bet koks procesas už uždarų durų.

Dėl paraiškų vertinimo rimtų priekaištų turėjo ir Valstybės kontrolė: „Kai kuriais atvejais nėra aišku, kas sudaro tinkamas finansuoti priemonės įgyvendinimo išlaidas. Lėšų naudojimo tvarkos apraše nustatytas abstraktus reglamentavimas nelaikytinas tinkamu, nes sukelia praktinių neaiškumų ir ginčų dėl lėšų naudojimo galimybės, to būtų išvengta turint nustatytus aiškius priemonių atrankos kriterijus“ (4 audito išvada). „Audito metu pastebėjome, kad kai kuriais atvejais nėra aišku, kokios pareiškėjų siūlomų priemonių išlaidos ar kokie konkretūs darbai gali būti prašomi finansuoti programos lėšomis. Apraše nėra išsamios informacijos, kas sudaro tinkamas finansuoti priemonės įgyvendinimo išlaidas. Tokiu atveju kyla abejonių, ar visais atvejais vertinant paraiškas priimami pagrįsti ir objektyvūs sprendimai“ (5 audito išvada).

Išsprendus bent šias tris įvardintas problemas  (padidinus finansavimą, užtikrinus mokslinių idėjų autorystės apsaugojimą bei padarius paraiškų vertinimus skaidresnius) atsirastų ir tarpusavio pasitikėjimas, be kurio sudėtinga įsivaizduoti ir sėkmingą tarpusavio bendradarbiavimą. Tačiau kol kas iš skiriamo finansavimo akivaizdu, kad Aplinkos ministerija remiasi daugiausia Valstybine miškų tarnyba, ten dirbančiais specialistais, nors šios institucijos nuostatuose tarp daugybės vykdomų uždavinių ir funkcijų nėra numatyta funkcija vystyti mokslą. Tuo tarpu kitos įstaigos, kurios turi teisę vystyti mokslą, yra nustumtos į šalį. Galbūt ir todėl, kad jos nėra pavaldžios Aplinkos ministerijai ir yra sąlyginai nepriklausomos.


Baigiant norėčiau pabrėžti, kad mokslininkai kuria mokslo žinias, ieško racionalių sprendimų problemoms spręsti. Kartais pasiseka, o kartais ir ne. Retas kuris kelia sau tikslą tapti lobistu. Tačiau būtent, ar mokslo žinios liks tik stalčiuje (kaip bevertės), ar taps normatyvu, priklauso nuo politinio proceso, kuriame dalyvauja įvairios interesų grupės (miško pramonės atstovai, gamtosaugininkai, mokslininkai, valstybinių miškų valdytojai bei saugotojai ir kiti) su savo įtaka. Būtent dėl šio proceso net ir patys geriausi moksliniai tyrimai gali likti ir lieka stalčiuje. Todėl būtų nekorektiška atsakomybę dėl gausėjančios makulatūros Aplinkos ministerijos stalčiuose priskirti tik mokslininkams. Juk galutinius sprendimus priima ne mokslininkai, o sprendimų priėmėjai Aplinkos ministerijoje ir kiti politikai.

 

 

 

Komentarai
Super
2017-10-12 07:11:39
Na tai va kur Salamakino "kelių mokestis" nusėda. Tik varganus 10pr kelių remontui nuo surinktų pinigų panaudoja. Juokina liaudį ir tiek.
To Super
2017-10-12 09:06:52
Visos stiprios pasaulio ekonomikos daug investuoja į mokslą, inovacijas, tyrinėjimus, o Lietuvoje tai tik "pliusiukų" sudėjimas, kad kažkas vyksta, o realiai beveik viskas valdiškame lygmenyje yra apgailėtina, neefektyvu.. darbo-improvizacijos daug, o dauguma rezultatų-pasiekimų kartais daugiau nei juokingi..
Jonas
2017-10-13 10:39:30
Apyvartos mokestis visai sukompromituotas, o mokslų daktarėlis užsimanė, kad vien miško savininkai finansuotų miškų mokslą .... tik Lietuvoje manau taip būna.

*



Norėdami aktyvuoti mygtuką "Tinka", spragtelėkite ČIA.



Žaliavinės medienos kainos
Informacija atnaujinta 2017-08-02
Eglės rąstai 78 €/m3
Eglės plonrąsčiai 68 €/m3
Pušies rąstai 65 €/m3
Pušies plonrąsčiai 58 €/m3
Juodalksnio rąstai 70 €/m3
Beržo rąstai 140 €/m3
» Daugiau informacijos
Įmonių paieška
Reklama

 


 


 

 

 

 

 

Naudingos nuorodos