Diskusija apie Lietuvos miškus su profesoriumi Ladislavu Sloneku
Čekų profesoriaus iniciatyva A.Baranausko „Anykščių šilelis“ prieš porą metų buvo išverstas į čekų kalbą.
Viešėdamas Lietuvoje, privataus vizito metu, žinomas čekų miškininkas, ilgametis Miškų fakulteto dekanas, buvęs Čekijos Respublikos Valstybinių miškų direkcijos generalinio direktoriaus patarėjas, profesorius Ladislavas Slonekas liepos 25 dieną, kartu su Lietuvos žemės ūkio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanu, docentu Edmundu Bartkevičiumi lankėsi Prienų miškų urėdijoje.
Prienų miškų urėdijos urėdo pavaduotojas Jonas Koklevičius parodė Degsnės maumedyną, kuris svečiui paliko didelį įspūdį, nes nesitikėjo Lietuvoje išvysti nieko panašaus. Taip pat apžiūrėjo Škėvonių gamtos taką, lankėsi prie vieno iš didžiausių Lietuvos ąžuolų, augančio Gojaus miške.
Profesorius Ladislavas Slonekas Lietuvoje lankosi jau penktą kartą, turi čia daug pažįstamų, bičiulių ir kolegų, bendradarbiauja su Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslininkais. Jis yra Anykščių miesto garbės svečias. Anykštėnai jį mielai kasmet kviečia į miesto šventę. Jo iniciatyva A.Baranausko „Anykščių šilelis“ prieš porą metų buvo išverstas ir į čekų kalbą. Kaip pasakoja pats profesorius, idėja išversti A.Baranausko „Anykščių šilelį“ kilo generaliniam miškų urėdui B.Sakalauskui. Profesoriui lankantis Lietuvoje ir sužinojus, kad šis kūrinys jau yra išverstas į 14 kalbų, B.Sakalausko padedamas, jis ėmėsi iniciatyvos rasti tinkamų kalbininkų tiek Čekijoje, tiek Lietuvoje ir įgyvendinti gražią idėją. Kelias buvo nelengvas, bet vertas įdėtų pastangų.
Prieš 150 metų A. Baranausko parašyta romantinė poema „Anykščių šilelis“ pateko į Lietuvos rekordų knygą kaip daugiausiai į kitas kalbas išverstas lietuvių literatūros kūrinys. Šią dieną „Anykščių šilelis“ išverstas jau į 15 kalbų. Poemos ištraukos išverstos dar į 6 kalbas.
Prof. L. Slonekas paminėjo, kad garsioji lietuviškoji poema šiandien dažnai deklamuojama renginiuose Čekijoje.
Kadangi profesorius daug metų yra paskyręs miškininkystei, puikiai žino Čekijos, Švedijos ir kai kurių Amerikos šalių valdymo sistemas, mūsų specialistai diskusijų metu kėlė jiems rūpimas problemas.
Ne paslaptis, kad dabartinės miškų urėdijos nuolat jaučia spaudimą dėl miškų sistemos reorganizavimo, iš piršto laužtas kalbas, kad valstybinių miškų struktūros dirba neefektyviai. Būtų galima į tai nekreipti dėmesio, tačiau šiais laikais galima tikėtis visko. Juk miškai –didžiulis valstybės turtas, sukauptas per šimtmečius ir vis gausinamas, plečiant miškų plotus, gerinant medynų sudėtį. Be abejo, kai kam rūpi sukišti rankas į valstybės kišenę, prisidengus „kilniais“ tikslais – atseit urėdijos prastai tvarkosi, dirba nepelningai, privatizuoti. Žmonės dar ir dabar nesiliauja keliauti po teismus dėl žemių privatizavimo ( gal geriau prichvatizavimo). Rūpi, o kaip rūpi tos žaliuojančios Lietuvos girios, kurios liko valstybės turtu, tiems kurie jų neaugino, tiems, kurie mato ne gamtos grožį, ne žaliuojantį medį, čiulbantį paukštį, bet banknotus. Juk miškas – tai ne tik mediena, ne tik materialinė nauda, tai mūsų gimtinės žaliasis rūbas.
Profesorius Ladislavas Slonekas pokalbio pradžioje akcentavo, kad miškas – tai kaip žemės ir gamtos apsauga.
- Miškas – tai visas kompleksas: rekreacija, sportas, poilsis, medžioklė, dirvos būklė ir ne jokiu būdu tik mediena ir iš jos gautas pelnas. Prisiminkime, nuo ko viskas prasidėjo, jeigu ne nuo medžio? Ugnis, namai, ginklai, indai, guolis, arklai – viskas buvo iš medžio. Nei geležies, nei stiklo nebūtume galėję pagaminti, jeigu nebūtų ugnies iš medžio. Be miško negalima gyventi, jis lydi mus nuo lopšio iki mirties. Mediena – tai tik nedidelė dalis ką mes gauname iš miško, visa kita pinigais neišmatuojama, - sakė Ladislavas Slonekas.
Profesorius daug metų dirbo Švedijoje ir puikiai žino čia veikiančią miškų valdymo sistemą, turi patirtį ir iš Čekijos miškininkystės, lankėsi ir domėjosi kitų šalių, tame tarpe ir Kanados miškų sistemų valdymu. Ten yra įvairių nuosavybės formų, bet jie turi visai kitokią istorinę raidą ir susiklosčiusias tradicijas. Kaip pašnekovas išsakė mintis diskutuodamas su LŽŪU docentu Edmundu Bartkevičiumi ir Prienų miškų urėdijos urėdu Robertu Judicku, tai kas tinka Šiaurės šalims, nebūtinai pasiteisins tokioje nedidelėje valstybėje kaip Lietuva. Švedijoje labai stipriai išvystyta medienos pramonė, vykdomi labai dideli kirtimai, daug celiuliozės gamyklų, jie eina visai kitokiu keliu, kuris nėra pats geriausias ir nėra pavyzdys. Privatininkai visada siekia pelno, greitos investicijų apyvartos. Joks privatininkas neužsiims rekreacija, neįrenginės poilsiaviečių, nesirūpins miško keliais, neturėdamas naudos. O mišką mes sodiname ir auginame ne sau, o ateinančioms kartoms...
Tai kaipgi su ta privatizacija: gerai ji ar blogai?
- Tikrai nesiūlau imti pavyzdį iš tokių šalių kaip Švedija, Norvegija ar Suomija. Ten vykdomi didžiuliai kirtimai, mažesnis dėmesys miško atkūrimui. Kalbant apie valstybinių miškų privatizavimą, reikia labai gerai pagalvoti, diskutuoti politikams, būtinai tartis ir išklausyti Lietuvos žmonių nuomonę. Juk privatizavus miškus, reikės savininkams mokėti mokesčius. Tuo pačiu jie norės pajamų iš miško. Žinoma, ne tik iš medienos. Jau dabar kai kuriose šalyse reikia mokėti už tai, kad eini į mišką uogauti ar grybauti. Taip pat nustatyta, kiek gali pririnkti grybų ar uogų... Jūsų žmonės, tikriausiai, mokėti nelabai norės... Dėl privatizavimo, suprantama, paskutinį žodį turi tarti politikai, išanalizavę ir apsvarstę mokslininkų ir įvairių sričių specialistų nuomonę, pagrįstą paskaičiavimais. O visa tai turi būti įtvirtinta Miškų įstatyme. Tai ne taip paprasta vykdyti privatizaciją, nežinant jos pasekmių. Tai jokiu būdu neturėtų būti revoliucija, - sakė Ladislavas Slonekas.
Kalbėdamas apie labiau išsivysčiusių šalių miškų valdymo sistemas, profesorius pabrėžė, kad kokia valdymo sistema bebūtų, visada turi būti valstybės kontrolė, paisoma valstybės, o ne privatininkų interesų.
Ladislavas Slonekas, susipažinęs su Lietuvos miškų valdymo sistema pastebėjo, kad čia miškai prižiūrimi gerai, naudojami efektyviai, o svarbiausia – kad juo miškininkai rūpinasi kaip vaiku – sodina, augina, auklėja, prižiūri. Tai ištisa gerai veikianti ir sustyguota sistema, visas kompleksas įvairių priemonių, taikomų miškingumo didinimui.
Pastaruoju metu Lietuvos pramonininkai pradėjo reikšti pretenzijas, kad neužtenka medienos, kad nemaža dalis žaliavos eksportuojama, tuo prarandant pridėtinę vertę bei darbo vietas. Profesorius Ladislavas Slonekas pripažino, kad reikia sugalvoti, kaip apsaugoti vietinę rinką, įstatymu priimant tam tikrus saugiklius. Pasak jo, kiekviena šalis turi savo Miškų įstatymus, kurie turi tarnauti valstybei.
Tačiau Lietuvos miškininkams kelia nerimą, kad norintys privatizacijos, miškus kirs negailestingai, o kaip bus su jo atkūrimu, niekas negalvoja. Juk jau dabar privačių miškų savininkai verslininkams parduoda statų mišką, o iškirtus per nustatytą laiką atsodinti nedaugelis skuba. Miškų urėdijos į valstybės biudžetą moka milijonus, o kiek naudos gauna iš privačių miškų savininkų, tokių duomenų nėra.
Mintys ir pamąstymai apie miškų privatizavimą nežavi nei miškininkų, nei visuomenės. Jos nori tik pasipelnyti siekiantys verslo rykliai, siekiantys būti monopolistais miško pramonėje. O jiems talkina klerkai, kuriems nesvarbu, kokia Lietuva bus po keleto ar keliasdešimt metų, svarbu gauti gerą atlygį už įdėtą juodą darbą. Tam sąlygos yra, nes apie korupciją pas mus tik kalbama ir rašoma, o ji tebegyvuoja ir plečiasi įvairiuose visuomenės sluoksniuose.
Kažin, ar užteks geranoriškumo ir politinės valios atsižvelgti į miškininkų nuomonę ir visuomenės poreikius, ar sugebėsime atsispirti verslo atstovų nedoriems užmojams nusavinti mūsų miškus?
Kalbėjosi Prienų rajono laikraščio „Gėlupis“ korespondentė Stasė Asipavičienė
| Komentarai | |
