Kalendorius – paslaptis slepiantis metskaitlis
Simonas Daukantas veikaluose “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių” ir “Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”, aprašydamas senąjį kalendorių, pirmąjį metų mėnesį vadina sijkiu. Taip pat rašoma ir pirmuosiuose L. Ivinskio metskaitliuose. Sijkis minimas ir XVI–XIX a. žodynuose, XIX a. kalendoriuose jis žymi dvyliktą mėnesį. Dabar šis žodis verčiamas siekiu (tai paskutinis mėnuo, žymintis pasiektą metų pabaigą. Jei tai buvo pirmasis metų mėnuo, jį galima aiškinti kaip siekį sulaukti naujų metų pabaigos).
Siekį verčiant žemaitiškai (ie virsta ei) išeina seikis. Jei tai susiję su seikėjimu, t. y. matavimu, galimas žodis saikas. Ir dabar sakoma: “Saiką reikia žinoti”, “Kiek metelių atseikėjo”.
Labiausiai tikėtina, kad senovėje nauji metai prasidėdavo kovo mėnesį lygiadieniu (kovo 21 d.), kai susilygina dienos ir nakties ilgumas. Kol Julijus Cezaris savo valdymo laikotarpiu šios datos nepakeitė sausio pirmąja, Romoje naujieji metai prasidėdavo Marsui skirtu mėnesiu (lot. Martius). Ne atsitiktinumas, kad Kovas ir Marsas abiejose mitologijose priskiriamas karo dievams. Kovo 1-oji, kaip Naujųjų metų pradžia, kai kuriose Vakarų Europos valstybėse buvo iki VIII a., Anglijoje - iki VII a. vidurio, Rusijoje – iki XV a.
Gali būti, kad panaikinus tryliktą mėnesį, 1586 m. įvedus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Grigaliaus kalendorių ir perkėlus Naujųjų metų dieną į Sausio 1-ąją, Sijkis išsaugojo paskutinio mėnesio statusą. Nevienoda krikščionybės pradžia ir įsigalėjimo laikas Lietuvoje ir Žemaitijoje, vėliau vykusi Grigaliaus ir Augusto kalendorių kaita, priklausomai nuo to, kieno valdžioje atsidurdavo kraštas, išjudino iš savo vietų ir kitus metų pabaigos mėnesius. Gruodžio su sausiu, siekiu, kaitaliojimą pastebi Juozas Karaciejus, tikslindamas Mažvydo "Katekizmo" išleidimo datą: “Rankraštiniame XVII a. žodyne "Lexicon Lithvanicum", kuriame pateikiami ne iš lotynų kalbos pasiskolinti, bet vokiški mėnesių pavadinimai, sausis vartojamas gruodžiui pavadinti: Christmonath – sausis11, o F. Pretorijaus žodyne randame: Christ=Monat. Decembr – Siekis, io, ir December – Sausis, io M.12. Be to, sausis reikšme gruodis užfiksuotas D. Kleino gramatikoje (p. 61), vadinamajame Krauzės žodyne (p. 625), P. Ruigio (p. 92) ir K. G. Milkaus (p. 120, 130) žodynuose. Todėl reikia manyti, kad minėtuose šaltiniuose paliudyta senesnė tradicija, o ne atvirkščiai, nes sunku patikėti, jog Mažosios Lietuvos lietuviai XVI – XVIII a. būtų pradėję mėnesius vadinti naujai, juo labiau kad sausis reikšme gruodis užfiksuotas net XIX a. išleistuose G. H. F. Nesselmanno ir F. Kuršaičio žodynuose.”
L. Ivinskis savo kalendoriuje “Metu skajtlus ukiniszkas ant metu Wieszpaties 1846” sijkio neatsisako, čia jis baigia metus. Neužmirštas ir šilinis mėnuo, čia jis pateiktas kaip alternatyva rugsėjui.
Dabartiniame kalendoriuje galima pastebėti esant grupavimą su išimtimis į keturis sezonus: pavasario paukščiams – kovas, balandis, gegužė; vasaros augmenijai – birželis, liepa, (ir lapkritis); rudens sezoniniams darbams – rugpjūtis, rugsėjis, spalis; žiemos vandens būviui – gruodis, sausis. Vienintelis vasaris nepriskiriamas nė vienai grupei. Yra daug teigiančių, kad tai prasmingas pavadinimas, nes tai paskutinis žiemos mėnuo, primenantis apie artėjantį šiltajį metų laiką, nors lauke dažnai dar žiema. Blogiausia tai, kad į senąjį mėnulio kalendoriaus palikimą – mėnesių pavadinimus - įterptas Saulės kalendoriaus vasaros sezono vyriškosios lyties vasario vardas. Ivinskio metskaitliai šį mėnesį vadina vaseriu (-io). Galimas mėnesio pavadinimo pasiskolinimas iš lietuvininkų ir kildinimas iš vokiško žodžio Wasser – vanduo, kurį vėliau sulietuvinus atsirado vasario mėnuo. Šis mėnuo patenka ir į Zodiako ženklo Vandenio (01.21-02.19) intervalą, kuris vokiškai vadinamas Gewässer. Tokiu atveju visi žiemos mėnesiai priskiriami vandeniui, jo būviui šaltuoju sezonu gamtoje apibūdinti. Gruodis – sušalusi žemė gabalais (gruodas). Sausis – visur sausa, kai viskas užšąla. Vaseris – vėl iš ledo tirpstantis vanduo.
Įtarimų kelia ir lapkritis. Ši mėnesį lapai mūsų krašte jau nukritę. Lenkiškai, čekiškai, ukrainietiškai šis mėnuo vadinamas vienodai – listopad. Galbūt šiam pietinių slavų įvardytam mėnesiui atsiradus mūsų kalendoriuje, buvo išstumtas iš rudeninių mėnesių šilo (-ų, -inis) mėnuo, kuris žymėdavo šilojų – šilinio viržio (Calluna vulgaris) – žydėjimą.
Kalendorius sudarytas taip, kad norint atskleisti visas jo paslaptis, reikalingos kalbų tyrinėtojų, istorikų, gamtininkų, etnografų, mitologų, astronomų ir kitų specialistų žinios.
Visgi galime didžiuotis, kad mūsų metskaitlis nenaudoja mėnesių pavadinimų, skirtų svetimiems dievams (Januarius (ang. January) – mėnuo, pavadintas dievo Januso garbei), neatitinkančių žymimo mėnesio eilės tvarkos (pvz., gruodis – dvyliktas mėnuo (ang. december; “decem” lotyniškai – dešimtas) ir skirtų senovės svetimų kraštų imperatoriams (pvz., August , pavadintas Cezario Augusto garbei).
Vygandas Kungys
"Mūsų girios"
| Komentarai | |
