Kaip prisivilioti stirniną
Pastarųjų metų medžioklės trofėjų parodų ir apžiūrų rezultatai rodo, kad stirninų medžioklėse galima tikėtis pačių puikiausių trofėjų.
Neabejoju, kad panašių įspūdingų trofėjų turėtume kur kas daugiau, jeigu taptų populiaresnės stirninų viliojimo medžioklės vasarą.
Žinoma, tokių trofėjų niekas ant lėkštutės medžiotojams neatneša. Bet pačiam vidurvasary būna laikas, kai ir atsargiausi stirninai gali prarasti budrumą. Tai rujos metas. Tereikia mokėti juo pasinaudoti.
Nuo liepos vidurio bene dažniausiai Vokietijos medžiotojų vartojamas terminas – „lapų medžioklė“. Taip, taip ne lapių, o „lapų“. Taip pažodžiui galima išversti vokišką stirninų medžioklės rujos metu pavadinimą. Bet kuo čia dėtas lapas? – paklausite. Mat suspaudę lapą tarp lūpų, vokiečių medžiotojai geba mėgdžioti rujos metu stirninų skleidžiamus garsus. Dar nedaugeliui mūsų medžiotojų tie garsai ir toks medžiojimo būdas žinomi.
Trumpas šios medžioklės apibūdinimas galėtų būti toks: rujos metu stirninai aktyviai reaguoja į patelių ir net jauniklių skleidžiamus garsus, todėl mokant juos pamėgdžioti, galima prisivilioti medžiojamą stirniną.
Būtų gerai, jei užtektų vien šio fakto žinojimo. Tačiau stirninų viliojimą rujos metu drąsiai galima priskirti prie „aukštojo medžioklinio pilotažo“, todėl natūralu, kad kyla aibė klausimų: kada? kur? kaip? kas lemia sėkmę? Paprasčiausias būdas rasti atsakymus būtų medžioklinės literatūros studijavimas. Deja, lietuviškai tokios literatūros dar neturime. Todėl šiame straipsnelyje pamėginsiu bent trumpai šį tą patarti būsimiesiems stirninų viliotojams.
Visą vasarą jie žymi užsiimtą teritoriją – trina ragais liaunus medelius ir krūmus, kapsto kanopomis žemę. Ypač mėgsta apdrožti mažas pušeles, jei jų nėra, tinka ir berželiai, alksniai, karklai. Stipriausi žvėrys dažniausiai pasirenka nuošalesnes ir ramesnes vietas, kur vešli žolė sudaro puikias slėpimosi ir mitybos sąlygas. Idealios teritorijos stirninams – šviesios plynos kirtavietės, antrais trečiais metais po kirtimo užželiančios vešlia augalija. Ir nors tokiose vietose medžioti tikrai nelengva, bet galbūt kaip tik ten jūsų ir laukia svajonių trofėjus.
Rujos metu visi garsai domina stirninus, mat, jais vadovaudamiesi jie tikisi rasti poravimosi partnerę. Belieka tik mokėti juos pamėgdžioti. Tai nėra labai sunku. Pasiklausius įrašų, galima bandyti išgauti juos tarp lūpų arba pirštų suspaudus paprasčiausią lapą. Užduotį dar labiau palengvina vilbynės. Ir mūsų parduotuvėse jau galima jų įsigyti. Įvairiausių modelių vilbynių stirninams vilioti galima rasti, ne tik lankantis Vokietijoje, bet ir Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Austrijoje.
Nepatyrusiems medžiotojams geriausia pradėti nuo pypsėjimo, kurį nesunku pamėgdžioti medine dūdelę primenančia vilbyne. Tai – taikūs garsai, tad net netiksliai pamėgdžiodami žvėrių neišgąsdinsite. Pamėginkite įsitikinti, ar jūsų mėgdžiojami garsi yra tikslūs, stebėdami jau matomo žvėries reakciją, nes, norėdami išsivilioti krūmuose ar aukštose žolėse pasislėpusį stirniną, turite būti tikri, kad šnekate jam suprantama kalba (be abejo, idealu, kai galite pasitreniruoti klausydamiesi garso įrašo).
Įsikūrę viliojimo vietoje, 10-15 minučių palaukite, kol viskas nurims. Tada pradėkite nuo paprasčiausio garso – jauniklio pypsėjimo. Vėliau pabandykite jaunos patelės, dar vėliau – rujojančios patelės pypsėjimą. Jeigu sugebate, išmėginkite ir baimės žviegimą. Tik šiuo atveju reikia būti labai atidžiam, nes tas garsas žvėrims sukelia didelį stresą ir ožys, netikėtai iššokęs, gali vėl staiga nerti į priedangą.
Visus garsus reikia leisti serijomis po 5–6 skiemenis kiekvienoje. Pauzė tarp kiekvieno pypsėjimo ar žviegimo trunka tik, kol įkvepiate oro, kad vėl galėtumėte išpūsti garsą. Paleidę 2–3 serijas (tarp jų darykite 1–2 minučių pertraukas), dešimt minučių nutilkite ir atidžiai dairykitės. Jei stirninas nepasirodė, tokiu pat būdu paleiskite kitą garsą. Jei išmėginę visus garsus, nesulaukėte sėkmės, galite pabandyti pakeisti viliojimo vietą. Jauniklio pypsėjimas sklinda maždaug 100, patelės pypsėjimas – 200–400, jauniklio ar patelės žviegimas – iki 600 metrų.
Rujos laikas ir intensyvumas. Didesnės sėkmės galima tikėtis antroje rujos pusėje, kada patinai dar labai aktyvūs, o dauguma patelių jau būna susikergusios ir rujoje nebedalyvauja.
Oro sąlygos. Geriausias laikas vilioti, kai nusistovi ramūs, šilti orai. Oro permainos, stiprus vėjas, ilgalaikiai lietūs, atšalimas, dideli karščiai labai mažina rujojančių žvėrių aktyvumą.
Viliojimo laikas. Per patį rujos įkarštį galima sėkmingai vilioti net dieną. Tradiciškai medžiodami vėlai vakare sulauksite mažesnės sėkmės, nes tuo metu rujos aktyvumas būna sumažėjęs. Labai tinkamas laikas viliojimui – ankstus rytas.
Viliojimo vieta. Net ir esant palankioms visoms kitoms sąlygoms, nesėkmingai pasirinkta vieta gali sugadinti medžioklę. Būtina, atsižvelgus į vėjo kryptį, pasirinkti tokią poziciją, iš kurios stirnino pasirodymas būtų nesunkiai pastebimas, o jūs kuo ilgiau liktumėte nepastebėtas (čia itin svarbu, kad jūsų apranga susilietų su aplinka).
Medžiotojo sumanumas. Medžiojant ypač atsargų ožį, galima panaudoti stirnos imitaciją. Ant iš anksto įrengtos kartelės nuošaliau nuo medžiotojo padžiaunamas atsineštas išdirbtas vasarinis stirnino kailis. Jį įtarusis stirninas kurį laiką laikys ta stirna, kurios garsus jis mano girdįs. Galima išmėginti ir medžioklę dviese, kai vienas medžiotojas rūpinasi tik viliojimu, o kitas, visą laiką pasirengęs šūviui, laukia pasirodančio stirnino.
Stirnų populiacijos būklė. Jūsų pastangos duos kur kas prastesnius vaisius, jeigu stirnų tankumas plotuose bus labai mažas arba patelių skaičius gerokai viršys patinų skaičių.
"MŪSŲ GIRIOS"
| Komentarai | |
