15% naujų daugiaaukščių statinių  ir 20% neseniai nutiestų tiltų – iš medžio. Umeå ir Sundsvall’is – du Švedijos miestai, 1888 m. birželio 25-ąją virtę pelenais. Abu tą pačią dieną, abu akimirksniu. Jie, kaip ir daugelis degusių iki tol, buvo mediniai, todėl dar iki šios nelaimės, 1874-aisiais, Švedijos vyriausybė priėmė įstatymą, draudžiantį miestuose statyti medinius daugiaaukščius namus.

   Kažkada apie tai nebūtume pagalvoję: iki Kalėdų likus mėnesiui, mums jau siūlomi kalėdinę nuotaiką turintys žadinti atributai, dažniausiai pirkiniai, blizgučiai, o neretai – ir eglutė, kuriai tokiu metu dar reikėtų būti girioje. Tiesa, kartais ta eglutė siūlome dirbtinė, nekvepianti mišku ir lyg iškrintanti iš mūsų žinojimo ir suvokimo apie Kalėdų stebuklą...        

   Prieš šimtą ir vienerius metus sėkmingai darantis karjerą lietuvių kilmės carinės Rusijos valdininkas nustebino netikėtu poelgiu  – už gerą darbą tvarkant Karelijos ir Suomijos miškus pakeltas į valstybės patarėjus ir paskirtas į atsakingesnes pareigas, jis atsisakė jam siūlomo Vladimiro kryžiaus ordino, kuris būtų atvėręs kelią į bajorų luomą. Priežastis – nenoras išeiti iš valstiečių luomo. Tas žmogus buvo miškininkas Povilas Matulionis. Beje, dar anksčiau kai kurie jo poelgiai galėjo kelti nuostabą. Pasinaudojęs aukštesnės valdžios neapsižiūrėjimu, 1894 m. jis susikeitė darbais su vienu iš savo draugų, palikdamas jam geresnį  Rusijoje, o pats persikėlė į jo prastesnę ir menkiau apmokamą vietą Lietuvoje. Tokią kainą teko sumokėti už grįžimą į tėvynę, nes caro valdžia mokslus baigusiems lietuviams dirbti Lietuvoje draudė. Tam, kad netektų vėl vykti į Rusiją, P. Matulionis įvairiais pretekstais kliudė savo paaukštinimą tarnyboje, atsisakė jam siūlomų profesoriaus vietų Sankt Peterburgo ir Pulavų miškų institutuose bei 1918 m. pabaigoje bolševikų jam suteiktos visos Rusijos miškotvarkos komisaro (ministro) vietos.